Taip prasideda Valterio Skoto "Gražioji Perto Mergelė": Jei išmaningam svetimšaliui reikėtų pasakyti, kurią Škotijos sritį taria esant pačia gražiausia bei vaizdingiausia, jis, tikriausiai, paminėtų Perto grafystę. Pagaliau ir vietinis bet kurios kitos Kaledonijos apylinkės gyventojas, jei dėl suprantamų jausmų ir atiduotų pirmenybę savo gimtajam kraštui, tai antroje vietoje įvardintų Pertą, tuo būdu suteikdamas jo gyventojams neginčijamą teisę tvirtinti, kad, pagal nerašytą įstatymą, Pertšyras esąs gražiausia Šiaurės karalystės dalis. Kitados dar ledi Merė Vortli Montegiu su tuo subtiliu skoniu, kuriuo pasižymi jos rašiniai, išreiškė savo nuomonę, kad kiekvienoje šalyje vaizdingiausias kraštas, kupinai atskleidžiantis įvairiaspalvį gamtos grožį, esąs tas, kur kalnai, palengva nuožulnėdami, susilieja su kalvotais laukais arba visiška lyguma. Perte taip pat yra kalnų, jei ne pačių aukščiausių, tai bent nepaprasto gražumo. Upės pašėlusiais šuoliais krinta žemyn nuo viršukalnių ir slėpiningais tarpekliais skinasi sau kelią iš kalnų krašto į žemumą. Viršuje, kur palankesnis klimatas ir našesnė žemė, vešli augmenija įsipina į didingų kalnų gamtovaizdį, o papėdėje miškai, giraitės ir susiraizgę krūmynai apaugę šlaitus, įsiterpę į daubas ir tarpeklius. Tokiose tad vaizdingose vietose keliautojas randa tai, ką Grėjus, o gal koks kitas poetas pavadino ,, grožybe, siaubo apglėbta".
Dėl tokios palankios padėties šis kraštas be galo įvairus ir mielas akiai. Perto ežerai, miškai ir kalnai grožiu gali varžytis su visais kitais, kokius tik išvysi, keliaudamas po kalnuotąją Škotiją; tačiau Perto grafystėje, be romantiškų peizažų, akį patraukia dar ir derlingos, gyventi tinkamos žemės rėžiai, kurie turtingumu gali prilygti net gerajai senutei Anglijai. Šiam kraštui teko regėti daug nepaprastų žygdarbių bei nutikimų, kurių vieni įėjo į istoriją, kiti tėra įdomūs vien poetui ar romanistui, tačiau jų atminimas išlikęs tik liaudies padavimuose. Ne kartą šiuose slėniuose vyko kruvini, žūtbūtiniai žemutinės Škotijos saksų ir kalnėnų gėlų susirėmimai, kuriuose dažnai buvo neįmanoma nuspręsti, kas pelnė pergalės vainiką — šarvuotieji žemumos riteriai ar jų priešininkai, kalniečiai vilnonėmis skraistėmis.
