Agatha Christie - Nežinoma linkme

Tamsiais ir ilgais žiemos vakarais perskaityta Agatha Christie - Nežinoma linkme.
Kai be pėdsakų dingsta keletas garsių mokslininkų, žvalgyba sunerimsta. Gal jie pagrobti? Šantažuojami? Agituojami? Ir štai viena moteris, atrodo, turi raktą į šią mįslę. Deja, po lėktuvo katastrofos ji nuo sužeidimų merdėja. O tuo metu Kasablankos viešbučio numeryje Hilari Kreiven rengiasi savižudybei. Tačiau šiam žingsniui sutrukdo žmogus, kuris pasiūlo kur kas labiau jaudinantį būdą nusižudyti...Užimti žuvusios Olivijos vietą bei padėti išaiškinti Betertono dingimą.

Galiausiai atskleidžiamas turtuolio Aristido kėslas surinkti didžiausius pasaulio mokslininkus, išradėjus. Uždaryti juos tokioje vietoje kur jie būtų viskuo aprūpinti ir galėtų atsidėti mokslinei veiklai. Tokiu būdu visi mokslo pasiekimai būtų sutelkti vieno žmogaus rankose...

‘Per 56 kūrybinės veiklos metus Agata Kristi parašė 79 detektyvinius romanus ir trumpų apsakymų rinkinius, 19 pjesių ir 6 romanus, pasirašytus Marijos Vestmekot (Mary Westmacott) vardu. Paskutinysis romanas
„Mieganti žmogžudystė", kuriame nusikaltimą narplioja mis Marpl, pasirodė 1976 metais. Agata Kristi gimė
1890 metais Devono grafystėje, Torkyje, Frederiko ir Klarisos Milerių šeimoje. Pirmasis Agatos vyras
buvo Arčibaldas Kristis. Vėliau rašytoja ištekėjo už archeologo Makso Melouno (Max Mallowan).
1971 metais Agata Kristi apdovanota Britų imperijos ordinu. Mirė 1976 metų sausio 12 dieną.

Valteris Skotas - Gražioji Perto Mergelė

Taip prasideda Valterio Skoto "Gražioji Perto Mergelė": Jei išmaningam svetimšaliui reikėtų pasakyti, kurią Škotijos sritį taria esant pačia gražiausia bei vaizdingiausia, jis, tikriausiai, paminėtų Perto grafystę. Pagaliau ir vietinis bet kurios kitos Kaledonijos apylinkės gyventojas, jei dėl suprantamų jausmų ir atiduotų pirmenybę savo gimtajam kraštui, tai antroje vietoje įvardintų Pertą, tuo būdu suteikdamas jo gyventojams neginčijamą teisę tvirtinti, kad, pagal nerašytą įstatymą, Pertšyras esąs gražiausia Šiaurės karalystės dalis. Kitados dar ledi Merė Vortli Montegiu su tuo subtiliu skoniu, kuriuo pasižymi jos rašiniai, išreiškė savo nuomonę, kad kiekvienoje šalyje vaizdingiausias kraštas, kupinai atskleidžiantis įvairiaspalvį gamtos grožį, esąs tas, kur kalnai, palengva nuožulnėdami, susilieja su kalvotais laukais arba visiška lyguma. Perte taip pat yra kalnų, jei ne pačių aukščiausių, tai bent nepaprasto gražumo. Upės pašėlusiais šuoliais krinta žemyn nuo viršukalnių ir slėpiningais tarpekliais skinasi sau kelią iš kalnų krašto į žemumą. Viršuje, kur palankesnis klimatas ir našesnė žemė, vešli augmenija įsipina į didingų kalnų gamtovaizdį, o papėdėje miškai, giraitės ir susiraizgę krūmynai apaugę šlaitus, įsiterpę į daubas ir tarpeklius. Tokiose tad vaizdingose vietose keliautojas randa tai, ką Grėjus, o gal koks kitas poetas pavadino ,, grožybe, siaubo apglėbta".
Dėl tokios palankios padėties šis kraštas be galo įvairus ir mielas akiai. Perto ežerai, miškai ir kalnai grožiu gali varžytis su visais kitais, kokius tik išvysi, keliaudamas po kalnuotąją Škotiją; tačiau Perto grafystėje, be romantiškų peizažų, akį patraukia dar ir derlingos, gyventi tinkamos žemės rėžiai, kurie turtingumu gali prilygti net gerajai senutei Anglijai. Šiam kraštui teko regėti daug nepaprastų žygdarbių bei nutikimų, kurių vieni įėjo į istoriją, kiti tėra įdomūs vien poetui ar romanistui, tačiau jų atminimas išlikęs tik liaudies padavimuose. Ne kartą šiuose slėniuose vyko kruvini, žūtbūtiniai žemutinės Škotijos saksų ir kalnėnų gėlų susirėmimai, kuriuose dažnai buvo neįmanoma nuspręsti, kas pelnė pergalės vainiką — šarvuotieji žemumos riteriai ar jų priešininkai, kalniečiai vilnonėmis skraistėmis.