Feminoras Kuperis “Prerijos”

Feminoras Kuperis “Prerijos” (The Prairie James Fenimore Cooper) pasakoja apie Šiaurės Amerikos kolonizatoriaus ir jo šeimos klajoklišką gyvenimą bei likimą Didžiosiose prerijose, kovą su tarpusavyje kariaujančiomis indėnų gentimis, pažintį su bičių medžiotoju Poliu, keistuoliu daktaru Batijumi ir jų bičiuliais, jaunojo karininko Midltauno gražuolės žmonos Inesos pagrobimo istoriją…

Praktiškai visas knygos veiksmas vyksta prerijose. Savotiškas prerijų bangutumas aprašomas pirmuose knygos skyriuose. Pasak knygos Kuperio, Amerikos prerijos yra dvejopos. Vienos plyti į rytus nuo Misisipės ir užima palyginti nedidelį plotą, tačiau jos gana derlingos ir iš visų pusių apsuptos miškų. Šios prerijos tinkamos žemdirbystei, todėl jose greitai įsikūrė žmonės.

Kitos pievos plyti į vakarus nuo Misisipės, tęsiasi kelis šimtus mylių nuo upės ir vadinamos Didžiosiomis prerijomis. Šiose prerijose trūksta vandens ir kuro, todėl čia naujakurių buvo ne taip gausu. Knygoje pasakojama, kad Amerikos Didžiųjų prerijų kilmė ir atsiradimo laikas – viena didžiausių gamtos mįslių.

Didžiosios prerijos tap paskutine raudonodžių susibūrimo vieta. Mohikanų, delavarų, krikų, čoktau bei čirokizų genčių palikuonims buvo lemta baigti savo dienas šiose bekraštėse lygumose. Feminoro Kuperio knygoje Prerijos aprašomu laikotarpiu indėnai gyveno nesantaikoje.

Pagrindinis veikėjas knygoje – Odinė Kojinė. Medžiotojas, karys, nugyvenęs ilgą gyvenimą ir tapęs traperiu. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs tyrlaukiuose ir miršta toks koks buvo visą gyvenimą – laukinių kraštų filosofas.

Tomas Main Ridas - Oceola, seminolų vadas

Paskutiniu metu kažkaip pavyksta parašyti tik apie laisvalaikiu perskaitytas knygas. O tokių nėra labai daug. :)

Šį kartą apie dar vieną laisvalaikiu perskaitytą knygą - Tomo Main Rido (Thomas Mayne Reid)" Oceola, seminolų vadas". Anksčiau jau pasakojau apie vieną šio rašytojo knygą - Vandenyno klajūnai.

O "Oceola, seminolų vadas"Populiaraus nuotykinės literatūros meistro knygoje pasakojama apie vieną dramatiškiausių indėnų kovos už nepriklausomybę epizodų - 1835 m. Floridoje vykusį antrąjį seminolų karą. Gudrūs ir gerai apsiginklavę baltieji atėjūnai siekia klasta užgrobti indėnų seminolų žemes. Šie narsiai kovoja, nors jų ginklai prastesni, o vadams trūksta vienybės. Knygos veikėjai ne tik kariauja, bet ir įsimyli, susidraugauja, patiria daugybę išbandymų ir juos įveikę dar labiau vertina užsimezgusią draugystę ir jausmus.
Viename knygos skyriuje Main Ridas save vadina "didelių istorinių įvykių metraštininku". Rašytojas į Amerikos istoriją žiūrėjo ne kaip į ją užkariavusių kolonizatorių istoriją, o kaip į istoriją tautų, gyvenusių joje anksčiau, priverstų gintis nuo nekviestų atėjūnų spaudimo. XIX amžiaus pradžios JAV istorijos būdingas bruožas yra ne tik tai, Amerikos kolonizatoriai grobę vis naujas ir naujas teritorijas, anksčiau priklausiusias indėnų tautoms, didino savo spaudimą, bet ir tai, kad vis ryžtingesni ir vis labiau organizuoti darosi indėnų mėginimai priešintis tam spaudimui.
Seminolai ne kartą kilo prieš atėjūnus, besikėsinančius atimti jų miškus ir žemes. JAV vyriausybė reikalavo, kad seminolai išsikeltų iš Floridos ir išeitų į "Indėnų teritoriją" - taip buvo pavadinta gana didelė vakarų Luizianos dalis.
1832 metais keletas seminolų vadų slapta nuo liaudies sudarė su Amerikos vyriausybe vergovinę sutartį. Sutartis buvo naudinga išdavikams. Pagal ją seminolai per tris metus turėjo pasišalinti iš Floridos į "indėnų teritorijos" dykumas. Tačiau didžioji seminolų dalis atsisakė vykdyti sutartį ir Amerikiečiai paskelbė seminolams karą.
Didvyriškas seminolų pasipriešinimas buvo palaužtas pasinaudojus klasta, mūšio lauke amerikiečiams niekaip nepavykdavo įveikti indėnų. Visus mūšius su amerikiečiais laimėdavo seminolai.
Rašytojas knygoje kalba Džordžo Rendolfo lūpomis, tai jaunasis Floridos dvarininkas, dar vaikystėje susidraugavęs su tada dar taip pat vaiku, Oceola. Knygoje svarbus vaidmuo tenka ir Rendolfo bei Oceolos seserims.