Oficialus karas pasibaigė išplaukus eskadriniams minininkams. Jie išvežė naujazelandiečių divizijos ir pakrikusių anglų bei australiečių pulkų likučius. Po to buvo paskelbta, kad Kreta evakuota.
Minininkai buvo sugrįžę dar kelis kartus ir jiems pavyko paimti daugelį tų, kurie laukė jų pietiniame krante. Bet ir ten ilgai likti nebuvo galima, nes vokiečių lėktuvai parašiutais leido vieną desanto pulką po kito.
Visa kreta - vien kalnai, statūs ir neprieinami, todėl slėptis juose buvo nesunku. Ir kretiečiai mielai teikė priglobstį ir maitino Inglisis ir jaunesniuosius Inglisi. Taip jie vadino australiečius ir naujazelandiečius, krai pradėjo skirti juos nuo anglų karių. Kartais praeidavo ištisi mėnesiai kol vokiečiai prisigaudavo prie tokio Inglisi būrio ir jį sunaikindavo.
Bet anksčiau ar vėliau vokiečiai juos surasdavo, ir pasibaigus oficialiai evakuacijai, dar ilgai kalnuose vyko susirėmimai. Norint pabėgti iš salos, reikėjo būtinai prasiveržti į pietus ir išeiti į atvirą vietą. Jaunieji inglisi nesiliovė bandę pabėgti. Net ir tada, kai tekdavo laukti pasislėpus kalnuose, kol praeis pavojus, jie visą laiką slinkdavo į priekį, keldamiesi iš vieno kaimo į kitą, vos tik pasirodydavo vokiečiai arba vos tik išgirsdavo žinią, kad vokiečiai arti. Tiktai salos pietuose buvo galima tikėtis gauti valtį ir paspruktį į Egiptą.
Vietinius kretiečius ir gretimų salų gyventojus be kovų prieš vokiečius dar kankino ir vadinamieji metaksistai. Metakso valdžios šalininkai, kurie pasižymėjo engdami vietinius gyventojus.
Trumpai apibendrinant, knyga, įdomi, galima truputį susipažinti su įvykiais kiek toliau nuo didžiųjų dalyvių.
No comments:
Post a Comment