Agatha Christie - Nežinoma linkme

Tamsiais ir ilgais žiemos vakarais perskaityta Agatha Christie - Nežinoma linkme.
Kai be pėdsakų dingsta keletas garsių mokslininkų, žvalgyba sunerimsta. Gal jie pagrobti? Šantažuojami? Agituojami? Ir štai viena moteris, atrodo, turi raktą į šią mįslę. Deja, po lėktuvo katastrofos ji nuo sužeidimų merdėja. O tuo metu Kasablankos viešbučio numeryje Hilari Kreiven rengiasi savižudybei. Tačiau šiam žingsniui sutrukdo žmogus, kuris pasiūlo kur kas labiau jaudinantį būdą nusižudyti...Užimti žuvusios Olivijos vietą bei padėti išaiškinti Betertono dingimą.

Galiausiai atskleidžiamas turtuolio Aristido kėslas surinkti didžiausius pasaulio mokslininkus, išradėjus. Uždaryti juos tokioje vietoje kur jie būtų viskuo aprūpinti ir galėtų atsidėti mokslinei veiklai. Tokiu būdu visi mokslo pasiekimai būtų sutelkti vieno žmogaus rankose...

‘Per 56 kūrybinės veiklos metus Agata Kristi parašė 79 detektyvinius romanus ir trumpų apsakymų rinkinius, 19 pjesių ir 6 romanus, pasirašytus Marijos Vestmekot (Mary Westmacott) vardu. Paskutinysis romanas
„Mieganti žmogžudystė", kuriame nusikaltimą narplioja mis Marpl, pasirodė 1976 metais. Agata Kristi gimė
1890 metais Devono grafystėje, Torkyje, Frederiko ir Klarisos Milerių šeimoje. Pirmasis Agatos vyras
buvo Arčibaldas Kristis. Vėliau rašytoja ištekėjo už archeologo Makso Melouno (Max Mallowan).
1971 metais Agata Kristi apdovanota Britų imperijos ordinu. Mirė 1976 metų sausio 12 dieną.

Valteris Skotas - Gražioji Perto Mergelė

Taip prasideda Valterio Skoto "Gražioji Perto Mergelė": Jei išmaningam svetimšaliui reikėtų pasakyti, kurią Škotijos sritį taria esant pačia gražiausia bei vaizdingiausia, jis, tikriausiai, paminėtų Perto grafystę. Pagaliau ir vietinis bet kurios kitos Kaledonijos apylinkės gyventojas, jei dėl suprantamų jausmų ir atiduotų pirmenybę savo gimtajam kraštui, tai antroje vietoje įvardintų Pertą, tuo būdu suteikdamas jo gyventojams neginčijamą teisę tvirtinti, kad, pagal nerašytą įstatymą, Pertšyras esąs gražiausia Šiaurės karalystės dalis. Kitados dar ledi Merė Vortli Montegiu su tuo subtiliu skoniu, kuriuo pasižymi jos rašiniai, išreiškė savo nuomonę, kad kiekvienoje šalyje vaizdingiausias kraštas, kupinai atskleidžiantis įvairiaspalvį gamtos grožį, esąs tas, kur kalnai, palengva nuožulnėdami, susilieja su kalvotais laukais arba visiška lyguma. Perte taip pat yra kalnų, jei ne pačių aukščiausių, tai bent nepaprasto gražumo. Upės pašėlusiais šuoliais krinta žemyn nuo viršukalnių ir slėpiningais tarpekliais skinasi sau kelią iš kalnų krašto į žemumą. Viršuje, kur palankesnis klimatas ir našesnė žemė, vešli augmenija įsipina į didingų kalnų gamtovaizdį, o papėdėje miškai, giraitės ir susiraizgę krūmynai apaugę šlaitus, įsiterpę į daubas ir tarpeklius. Tokiose tad vaizdingose vietose keliautojas randa tai, ką Grėjus, o gal koks kitas poetas pavadino ,, grožybe, siaubo apglėbta".
Dėl tokios palankios padėties šis kraštas be galo įvairus ir mielas akiai. Perto ežerai, miškai ir kalnai grožiu gali varžytis su visais kitais, kokius tik išvysi, keliaudamas po kalnuotąją Škotiją; tačiau Perto grafystėje, be romantiškų peizažų, akį patraukia dar ir derlingos, gyventi tinkamos žemės rėžiai, kurie turtingumu gali prilygti net gerajai senutei Anglijai. Šiam kraštui teko regėti daug nepaprastų žygdarbių bei nutikimų, kurių vieni įėjo į istoriją, kiti tėra įdomūs vien poetui ar romanistui, tačiau jų atminimas išlikęs tik liaudies padavimuose. Ne kartą šiuose slėniuose vyko kruvini, žūtbūtiniai žemutinės Škotijos saksų ir kalnėnų gėlų susirėmimai, kuriuose dažnai buvo neįmanoma nuspręsti, kas pelnė pergalės vainiką — šarvuotieji žemumos riteriai ar jų priešininkai, kalniečiai vilnonėmis skraistėmis.

Andrius Tapinas - Vilko Valanda

Nelabai šviesiais rudens vakarais paskaityta Andriaus Tapino Vilko Valanda. Knyga išleista 2013 metais. Tai pirmas lietuviškas stimpanko žanro romanas. Pasakojama alternatyvi istorija kas būtų buvę, jeigu Universiteto alchemikų atradimas būtų aukštyn kojom apvertęs Europos gyvenimą, o Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir praėjusio amžiaus pradžioje tapęs Laisvuoju Miestu – progreso, mokslo ir mistikos centru.
Skaitant reikia neužsimiršti, kad tai alternatyvi istorija. Vis norisi ieškot sąsajų su tikrąją istorija. Internete pilna skaitytojų atsiliepimų, kas kam patiko ar atvirkščiai. Negaliu pasakyti, kad knyga sužavėjo, bet buvo paskaityti tokio žanro romaną. Vietomis labai įtraukianti, o vietomis kiek nuobodoka, bet gal tai ir normalu. 

Martynas Starkus - Kartą Pietų Amerikoje

Jau vasarai pasibaigus perskaityta Martyno Starkaus - Kartą Pietų Amerikoje.

„Kartą Pietų Amerikoje“ – trečioji žurnalisto, keliautojo Martyno Starkaus knyga apie nutikimus su draugais senu autobusiuku važinėjant po Pietų Ameriką. Knygoje rasite pavojingų ir smagių epizodų, rūsčių ir neapsakomai gražių vaizdų, retai lankomų ir tūkstančius turistų sutraukiančių vietų, o svarbiausia – didžiulę dozę puikios nuotaikos ir nuoširdaus, tikro bendravimo su kiekvienu sutiktu žmogumi.
Knyga tikrai labai įdomi. Atskleidžia gerokai daugiau nei tos pačios serijos tv laidos. Tik vietomis sakiniai perkrauti apibūdinimais ir darosi kiek sunkiau skaitomi. Taip pat gana daug nelabai juokingų juokelių, bet tai tikriausiai skonio reikalas :) Labai įdomu paskaityti apie kitų tokių tolimų kraštų gyvenimą. Be to sužinoti jog ten yra gana stipriai pasižymėjusių lietuvių, pasižymėjusių iš gerosios pusės :)
Iliustracijos labai pagyvina pasakojimus. Knyga susideda iš dviejų dalių. Antrojoje dalyje "Snaigė" su kuria keliaujama tarsi po reanimacijos paruošta naujiems iššūkiams. Gana didelė rizika leistis kelionėm su tokiu automobiliu. :) 
Dar pacituosiu, kas parašyta kitoje knygos pusėje:
"Ar Rio de Žaneiro lūšnyne yra bankomatų? Ką veikia gaučai, kai negano avių. Kada žodis atšiaurus iš tiesų reiškia atpietus? Ar labai karšta Ugnies Žemėje? Ką daryti pralaimėjus lažybas iš tango su tikra argentiniete.... Ar ilgo savaitgalio užtenka šamanų gėrimo ritualui džiunglėse? Kiek uždraustų medžiagų yra Šv. Agotos duonoje? Kas geriau - Ekvadoro sostinės plėšikai su peiliais ar jų kolegos Buenos Airėse su šautuvais?"
Šią ir daugybę kitos informacijos galima rasti knygoje.

Mitchell Zuckoff - Pasiklydę Šangriloje

Vasarai lepinant gerais orais, pagulinėjant pavėsyje perskaityta  Mitchell Zuckoff - Pasiklydę Šangriloje.
Tai tikra Antrojo pasaulinio karo istorija. 1945 m. gegužės 13 d.  JAV kariuomenės lėktuvas sudužo šalia nežinomo Nyderlandų Naujosios Gvinėjos slėnio. Trys iš dvidešimt keturių keleivių išgyveno. Viena jų kaip visi vėliau linksniavo, gražioji MKK (moterų kariuomenės korpusas) narė. Kitas išsigelbėjęs katastrofoje neteko savo brolio dvynio. Trečiasis patyrė sunkių galvos sužalojimų. 24 keleiviai skrido pasižvalgyti virš Šangrila praminto slėnio. Pamatyti čiabuvių molinius/šiaudinius namukus ar ir pačius čiabuvius.
Į pavojingą teritoriją jiems padėti ir apsaugoti nusileido rinktinė desantininkų kariuomenė. Pastovūs susitikimai su laukiniais slėnio gyventojais išsirutuliojo į abipusį supratimą. Netgi draugystę.
Kelias savaites po įvykio korespondentai dirbo kaip prisukti, stengdamiesi kuo plačiau aprašyti istoriją, pasakojančią apie išlikimą, praradimus, antropologiją, atradimus, didvyriškumą, draugystę ir sudėtingą gelbėjimo misiją.
Gelbėjimas iš Šangrilos slėnio buvo sudėtingas dėl geografinių priežasčių, sunkios išsigelbėjusiųjų sveikatos būsenos ir sunkiai pritaikomų gelbėjimui techninių galimybių. Šiai operacijai netiko nei sraigtasparniai, nei hidroplanai ar galiausiai ėjimas pėsčiomis. Po bandymų ir svarstymų gelbėjimas buvo atliktas per tris kartus pasitelkiant sklandytuvus. Išsigelbėjusieji ir atvykę jiems padėti desantininkai buvo sėkmingai išskraidinti.
Tai dokumentinio pobūdžio knyga, nėra ilgų dialogų, gausu detalių, aprašymų bei viskas su nuorodomis į šaltinius.

II Kauno fortas iš paukščio skrydžio

II Kauno fortas iš viršaus:

II FORTAS – tai Kauno tvirtovės dalis Julijanavoje. Pastatytas 1887-1888 m., rekonstruotas 1893-1898 m. ir 1908 m.
Gerai matosi forto simetriška penkiakampės formos konfiguracija turėjusi labai didelę įtaka gyvenamųjų rajonų planinės struktūros susidarymui.

Novaraisčio ornitologinis draustinis

Novaraisčio ornitologinis draustinis - apžvalginis bokštelis:

Vaizdas iš bokštelio ankstyvą pavasarį, per Velykas:

Novaraisčio ornitologinis draustinis – saugoma teritorija į pietvakarius nuo Lekėčių, Kauno rajono, Šakių rajono ir Kazlų Rūdos savivaldybės sandūroje, valstybinis ornitologinis draustinis.
XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Novaraistis buvo paverstas eksploatuojamu durpynu, vėliau durpių gavyba buvo baigta

Kur praleisti vakarą Kaune? Bumerange!

Ne retai iškyla klausimas, o kur nueiti pavalgyti ar pavakaroti Kaune.
Svarbiausi kriterijai renkantis vietą būna aptarnavimas ir maisto kokybė. Ir čia labai tinka patarlė dėl skonio nesiginčijama. Kas vienam atrodys skanus ir originalus patiekalas, kitam gali pasirodyti visiška nesamonė. Savo asmenine patirtimi ir pasakojimais pamėginsiu padėti išsirinkti vietą, vakarui ar popietei praleisti. O patirtis tikrai nemaža :) kai gyveni ir dirbi centre, anksčiau ar vėliau ateina noras išbandyti kuo daugiau ir įvairesnių maitinimo-girdymo įstaigų bei jas palyginti.
Pradėsiu gal nuo labiausiai nustebinusios ir palikusios šiltus prisiminimus. Kavinė baras Bumerangas. Pripažinsiu – keistokas pavadinimas. O viskas prasidėjo nuo to, jog norėjosi kažkur ramiai pavakaroti, pabendrauti ir gal kokį bokalą alaus išgerti. Vienas kolega man ir sako „Tai einam į Bumerangą, Muitinės gatvėj.“ Hmm pagalvojau apie Muitinės gatvę .. nežinau jokio Bumerango. Mane toliau įtikinėja „Ten galima pavalgyt. Jie turi keptų raugintų agurkų. Ir dar man patiko tualetas. Smagi vieta.“ Na tariamai išvardinti privalumai man nuskambėjo keistai. Pagalvojau, kad kiekvienam savo ir mandagiai atsisakiau, bei pasiūliau visiems žinomą barą. Praėjo kiek laiko. Savaitė ar dvi. Penktadienio vakaras ir vėl yra tas noras kur nors nueiti. Beklaidžiodami ir niekaip neišsirinkdami, kur prisėsti, pamatėme Bumerangą. Ironiška šypsena veiduose „Na pabandom“. Užėjom. Hmmm vietos nedaug .. bariukas ir 5 staliukai glaudžiai sustatyti. Žmonių gal buvo tik prie vieno. Susižvalgėm. „Dirba, nedirba? Tai gal būtų išprašę jei nedirbtų, pabandom prisėsti“. Prisėdom ir prie mūsų iš karto priėjo daili, maloniai nusiteikusi mergina. Ne taip kaip kitur, kur tenka palaukti meniu, o po to beveik pamiršti ką išsirinkai, kol teikiasi prieiti. Tą vakarą pabandėme keptų raugintų agurkų. Na tai pavadinčiau nuotaikos patiekalu. Arba tu nori arba ne :) bet tikrai ne taip keistai atrodo, kaip buvo nupiešusi vaizduotė.
Taigi nepeikit, to ką siūlo draugai, nes mum šį kartą Bumerangas sugrįžo bumerangu. Teko atsiprašyti kolegos, kad anąkart nesutikom su juo. Meniu ten tikrai linksmas: yra klaidelių iš kurių galima pasijuokti, yra įdomių pasiūlymų, kurie taip pat sukelia įvairių diskusijų. Kainos tikrai nesikandžioja, rinktis yra iš ko, o porcijos tikrai „sočios“. Patarimas merginoms iš karto imti pusę porcijos, nes pilna porcija yra kas veikti net ir vyrams.
Bumerangas gali pasiūlyti ir dienos pietus, būna keli variantai pasirinkti. Porcija tikrai nenumažinta, o kaina nedidelė. Jei gerai pamenu be keletos centų 9 litai. Dar reikia paminėti, kad Bumerangas veikia nuo 1993 metų. Tai gi jį turbūt galima tituluoti seniausiu ir mažiausiu kavine-baru Kaune. Taigi maistas geras, porcijos tokios sakyčiau „naminės“.
Aptarnavimas geras, greitas. Kainos nesikandžioja, o gal net gi galima sakyti draugiškai kviečia užeiti. Aplinka jauki, įdomi, savita. Muzika ne per garsi, taigi nereikia rėkauti norint susikalbėti. Na kad neskambėtų vien kaip liaupsinimas, tai galiu įvardinti minusą, jog dirba tik iki vidurnakčio.

Pyplių piliakalnis Kačerginėje

Pyplių piliakalnis Kačerginėje

Pasiekiamas iš Kauno-­Zapyškio plento pasukus į Kačerginę, iš šio plento, miško pradžioje -­ į dešinę  lauko keliuku 1 km, pravažiavus dvi sodybas dešinėje (ties antrąja kelias praeina visai šalia tvarto) -­ dar 300 m į priekį.
Pagal Vikipedią, piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.