Humoras su trupučiu satyros

DISKUSIJA MITYBOS KLAUSIMU

Gerbiamoji redakcija,
Su įdomumu skaitau jūsų žurnalą (prenumeruoju jį nuo 1950 metų), bet pats rašau pirmą kartą. Aš ir Onytė jau kuris laikas karštai mylimės. Susitarėme tuoktis. Bet štai šiandien, srebiant valgykloje ukrainietiškus barščius, man iškilo tokia mintis: mano Onytė labai stora. Prisipažinsiu, storos man visada patikdavo, į liesas niekada nežiūrėdavau. Bet kas bus, jei susivedus mano požiūris į storumą pasikeis? Arba gali būti ir taip : mano požiūris nepasikeis, o Onytė po vedybų suplonės. Tokių kankinamų abejonių skatinamas, ir kreipiuosi į jus. Patarkite: vesti man ar palaukti?
Su pagarba –
Jeronimas Pempė

REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Drg. J. Pempė savo laiške iškėlė opią visuomeninio gyvenimo problemą, Tikimės, kad ją išspręsti padės mūsų žurnalo skaitytojai. Laukiame laiškų.

Ilgai laukti neteko. Tiesiog srautu jie pasipylė. Tik dalį tegalėjo išspausdinti žurnalas sekančiuose numeriuose.

Storumas meile – ne kliūtis. Aš, jei norite, sveriu 102 kilogramus ir 30 metų, kai ištekėjusi. Visus tuos metus išgyvenome kaip paukšteliai čiulbuonėliai. Vyras ir dabar mane karštai tebemyli, mažute vadina, jei pajėgtų, ir ant rankų panešiotų.
Tad veskite, drg. Pempe, savąją Onytę, ir būsite laimingi.
A.B.

O aš sveriu tik 46 kilogramus ir su vyru išgyvenau 35 metus. Jisai sako: „Jeigu tu, brangute, papilnėtum nors penkiais kilogramais, - skirčiausi.“ Stora moteris jam primena šaltienos bliūdą.
Patariu jums, drg. Pempe, Onytės nevesti.
B.C.

Drg. Pempei problemos – vesti ar palaukti – manau, nėra: nutukimą galima reguliuoti. Suliesėjimui siūlau išbandyti vaistą „Gracidin“.
Č.D.

Ačiū už patarimą. Kol vartojau gracidiną, numečiau tris kilus. O nustojus gerti – per mėnesį papilnėjau net trylika kilogramų. Kol užlipu į trečią aukštą, penkis kartus ilsiuosi. Be to, susirgau kepenų uždegimu ir vienas inkstas atsisakė tarnauti. Štai tau gracidinas.
D.E.

Dėl suliesėjimo štai ką pasakysiu: nevalgykite lašinių, sviesto, mėsos, kiaušinių, grietinės, cukraus, duonos, pyrago, saldumynų, o tik žuvį ir vaisius, prieš valgį išgerdami šaukštą augalinio aliejaus. Suliesėjimas garantuotas.
E.F.

Aliejus aliejum, o aš papasakosiu tokį gyvenimo epizodą. Mano kaimynystėj gyvena šaltkalvis P.P. Jis vedė riebią merginą S.S. Po vedybų ji taip ėmė liesėti, net baisu. Per pusmetį vieni kauleliai beliko. Ašaras spaudžia, į ją bežiūrint. O buvo mergina – kraujas ir pienas. Ir ką jūs manote, vyras matė ją? Nieko panašaus, jis ir dabar ją tebemyli kaip mylėjęs. Tikroji meilė – aukščiau visko.
F.G.

Neatmesdamas meilės vaidmens šeimos gyvenime, aš vis dėlto sakau: moteris turi būti apkūni. Riebios moterys sėslesnės, daugiau atsidavusios šeimai, ištikimesnės. Todėl sveikinu, nepažįstamas drauge, jus ir jūsų sužadėtinę ir linkiu greičiau sukurti jaukų šeimos židinį.
G.H.

Taigi, sėslesnės, ištikimesnės. O ar pamiršai, gerbiamasis, liaudies daina:
„Parsivedžiau riebią,
Visi už jos griebia.“
Nevertinti liaudies nuomonės – reiškia būti antivisuomeniniu elementu. Tokių tipų nuomonė man nusispjaut. Spjauk ir tu, Pempe.
H.I.

Spjaudytis, draugai, nėra ko – drg. Pempė iškėlė svarbią, gyvenimišką problemą. Ir ją reikia išnagrinėti iš visų pusių. Gaila tik, kad laiško autorius nenurodė sužadėtinės ūgio, talijos, batų numerio. Tai irgi labai svarbu šeimos santykių harmonijoje. Juk ir stora moteris, jeigu jos storumas proporcingai išsidėstęs, jeigu ji aukšta ir gracinga, teikia estetinio pasigėrėjimo.
I.J.

Moters idealas – tik apkūni. Kas iš liesų. Aš pats, pavyzdžiui, sveriu tik 47 kilogramus, o mano žmona – 94, o duok dieve ir tau, Pempe, su savo Onyte gyventi taip, kaip mudu gyvename. Turim ir šaldytuvą, ir televizorių, ir skalbimo mašiną. Dabar taupom pinigus „Moskvičiui“.
J.K.

Na jau, žinote, gėda ir kelnes nešioti, sveriant 47 kilogramus. Niekad netekėčiau už vyro, kuris sveria mažiau, negu geras avinas.
Noriu užmegzti susirašinėjimą
K. Saldabučkytė,
Kaunas, Tarakonų g. 7“

Visos čia išdėstytos nuomonės daugiau sąlyginės, neturi tvirto pagrindo. Reikia remtis autoritetais, Pavyzdžiui, Rubensu. O Rubenso skonis – reljefiškos, apkūnios moterys. Tad nėra ko galvoti, Pempe.
L.M.

Rubensas Rubensu, o man patinka liesos. Apsigalvok, Pempe.
M.N.

Į reikalą reikia žiūrėti paprasčiau, be jokių ten Rubensų, talijų, estetikų. Vesk, Pempe, savo pampušką, ir kvit. Tokia mažiau drapanų, apsiavimo nuplėš. O jeigu dar šaltame bute gyveni, riebi – tikras išganymas.
Bučiuoju, drauguži, tave ir tavąją pampušką. Neužmirškite ir manęs į veselę pakviesti, neapsikiaulinsiu.
J. Virtinis iš Panevėžio

Fui, koks nevalyvas požiūris į dailiąją lytį. Kam tada menas, poezija, kurią genijų įkvepia moterys, jei koks nepraustaburnis taip blevyzgoja. Parų tokiam kiaulei, ne spaudos tribūną.
N.P.

Turėjau ir riebių ir liesų žmonų, visos jos velnių priėdusios. Nebūk kvailas, Pempe, Nevesk. Senberniu likęs, turėsi sveikus nervus ir ilgai gyvensi.
O.P.

Nežinia, kiek dar būtų trukusios diskusijos. Bet štai į redakciją atėjo antras Pempės laiškas, kuriame jis rašė:“ Esu giliai sujaudintas tokio didelio dėmesio. Ačiū visiems nepažįstamiems draugams ir draugėms už nuoširdžius, draugiškus patarimus. Tik labai gaila, kad jais nebeteko pasinaudoti. Mano Onytė, nesulaukusi diskusijų pabaigos, ištekėjo už kito. Dar išvadino mane kvailiu. Pasakykite, ar ji teisingai pasielgė? Jūsų Jeronimas Pempė“

Žurnalo redakcija buvo savikritiška: išspausdino šį Pempės laišką ir ... jo pagrindu pradėjo naują diskusiją.


(Petras Skodžius „Meilės paslaptys“ 1963)